R. Tumino spektaklis „Belaukiant Godo“

Kiekvienas Rimo Tumino spektaklis gimsta iš vidinio Mažojo teatro gyvenimo, jo ritmo, nuotaikų ir poreikių. Samuelio Becketto „Belaukiant Godo“, pasirodęs pačioje 2002-ųjų pabaigoje, taip pat nebuvo atsitiktinumas šio teatro repertuare. Gimęs nebaigtose remontuoti teatro patalpose spektaklis ne tik perteikė teatro žmonių nuotaikas ir lūkesčius, bet ir buvo tarsi išaugęs iš tos skurdžios, paslaptingos skliautuotos erdvės. Dar repetuodamas režisierius „Belaukiant Godo“ primygtinai prašė vadinti ne spektakliu, o „teatriniu vakaru“. Šį neužbaigto, konkrečios interpretacijos neperšančio sceninio kūrinio įspūdį pavyko išsaugoti ir išleidus premjerą. Režisierius kartu su scenografu Adomu Jacovskiu, kompozitoriumi Faustu Latėnu ir aktoriais Andriumi Žebrausku, Arvydu Dapšiu, Mindaugu Capu, Audriumi Bružu ir Leonardu Pobedonoscevu, žiūrovus panardina į labai tirštą bei įtaigią atmosferą ir kartu kviečia įsitraukti į gurmanišką sceninį žaidimą, tapti teatro gimimo liudininkais. Spektaklyje, kupiname žaismės, improvizacijos, juoko ir kartu – keisto „sapniškumo“, viešpatauja ne režisierius, bet aktoriai. Improvizacijos virtuozo Andriaus Žebrausko ir jam nė kiek nenusileidžiančio Arvydo Dapšio, regis, neišsemiamos vaidybos galimybės prikausto publikos dėmesį ir verčia išgyventi pačias įvairiausias emocijas. Nors Tuminą domina teatrališkosios gyvenimo pusės arba gyvenimas kaip teatras, spektaklyje jis patį teatrą paverčia gyvenimu. Vladimiro ir Estragono, pagrindinių pjesės veikėjų, polinkiui vaidinti režisierius suteikia naivaus ir nuoširdaus žaidimo charakterį, akivaizdžiai teatrinėms pjesės situacijoms – gyvenimiško įtikimumo, o kalbinius Becketto žaidimus jis tarsi „išlengvina“, padaro juos personažų savastimi. Vienu didžiausių spektaklio netikėtumų, o kartu ir privalumų galima laikyti tai, kad Vladimiras ir Estragonas, scenoje dažniausiai vaizduojami kaip deformuoti ir bedvasiam gyvenimo automatizmui paklūstantys tipai, čia yra pilnakraujai, vientisi, gyvybės kupini veikėjai.

S. Beketo kūrybos bruožai

Samuelis Beketas (air. ir angl. Samuel Beckett, 1906 m. balandžio 13 d. – 1989 m. gruodžio 22 d.) – airių kilmės avangardo romanistas, dramaturgas, gyvenęs Paryžiuje, rašęs angliškai ir prancūziškai, jo kūryboje dominuoja sąmonės srauto forma.

Rašytojas yra plačiai vertinamas kaip vienas įtakingiausių XX amžiaus modernizmo rašytojų, buvo absurdo teatro dramaturgas ir vadovas.

24 metų Beketas laimėjo pirmąjį literatūrinį apdovanojimą – 10 svarų už poemą „Whoroscope“, kuri nagrinėjo garsaus filosofo Dekarto apmąstymus apie laiką ir gyvenimo laikinumą. Parašęs studiją apie Marselį Prustą, Beketas priėjo prie išvados, kad pripratimas ir rutina yra „laiko vėžys“. Ši įžvalga vėliau tapo jo absurdo pjesių pagrindine mintimi.

Nuo 1946 m. prasidėjo kūrybingiausias laikotarpis. Beketas rašė apsakymus, esė, pjeses, kurias pats dažnai ir režisuodavo, taip pat sukūrė romanų trilogiją „Molojus“, „Malonas miršta“ ir „Neįvardijamasis“.

1952 m. Beketas paskelbė pjesę „Belaukiant Godo“, o 1953 m. Paryžiaus teatre įvykus premjerai, sulaukė pasaulinės šlovės. Pjesė įėjo į teatro istoriją kaip absurdo dramaturgijos šedevras.

Pokario dramų temos artimos egzistencializmui. Pagrindiniai kūrybos motyvai: žmogus gali įsakinėti kitam, žmogus gali aklai paklusti įsakymams.