Citatos

Pasaulyje nėra svetimo blogio. Visi žmonės kalti dėl jo buvimo. 

Žmogus turi suvokti, kad moraliai atsakingas už visa ir viską, kas vyksta pasaulyje.

Žmogus yra pasmerktas būti laisvas.

Žmogus yra toks, kokį pats save sukuria. Toks pirmasis egzistencializmo principas.

Ž. P. Sartras

Egzistencializmo filosofija

Egzistencializmas – XX a. filosofijos kryptis, analizavusi žmogaus egzistenciją, būties prasmę ir galimybes, siekusi paaiškinti žmogaus buvimą (egzistenciją), jo vietą ir vaidmenį pasaulyje. Egzistencializmo pirmtaku laikomas danų filosofas Siorenas Kierkegoras, kuris pabrėžė individualų žmogaus pasirinkimą, o ne visuotinai privalomą aksiomą. Kiti filosofai egzistencialistai: vokiečių filosofas – Karlas  Jaspersas, Martinas Heidegeris, prancūzų – Gabrielis Marselis, Žanas Polis Sartras, Alberas Kamiu. Pagal požiūrį į tikėjimą gali būti skiriamas krikščioniškasis ir ateistinis egzistencializmas. Pirmasis egzistencijos atsitiktinumo pojūtį siekė įveikti pasirinkdamas religiją, o antrasis – tiesiog tikėjimą žmogumi ir jo galimybėmis.

Idėjos. Pagrindinis egzistencialistų tikslas – paaiškinti žmogaus buvimą ir vietą pasaulyje. Egzistencialistai teigia, kad chaotiškas daiktų pasaulis yra priešiškas žmogaus sąmonei. Žmogus suvokia pasaulio priešiškumą ir konstatuoja, kad pasaulis žmogui neturi jokios prasmės, nebent tą, kurią jam savo valia ir noru suteikia pats žmogus. Individo likimas ir charakteris priklauso ne nuo istorinių, socialinių, biologinių ar kitų veiksnių, o tik nuo jo paties, žmogus pats apsisprendžia ir visiškai atsako už savo poelgius, jis turi atsakomybės ir pareigos jausmą. Žmonių santykiuose nėra tarpusavio supratimo. Kiekvienas iš mūsų pasmerktas vienatvei, neegzistuoja jokios moralinės vertybės, žmogui negalima primesti jokių gyvenimo normų, nurodinėti, kaip jam reikia elgtis.

Pasaulis žmogui abejingas, svetimas, beprasmis, bauginantis. Žmogus pasaulyje laikinas. Ir to nepakeis jokios socialinės tvarkos ar normos. Tai žmogui sukelia nerimą, siekį gintis ir priešintis. Žmogus jaučiasi kaltas, tačiau tai ne moralinė kaltė, o daug didesnė egzistencijos kaltė.

Egzistencializmo filosofija perteikia tikėjimą laisve ir priima individualių veiksmų pasekmes, nors pabrėžia atsakomybę dėl pasirinkimo. Ji atsisako žmogų traktuoti kaip kokį nors daiktą. Svarbiausia iš egzistencializmo problemų — tai žmogaus egzistavimo laikinumas. Iškeliama egzistencijos beprasmybės problema. Visos egzistencijos esmė — laikinumas.

Atrasdamas save kaip egzistenciją, žmogus pirmąkart įgyja ir savo laisvę. Laisvė yra tam, kad žmogus nebūtų kaip daiktas, besiformuojantis dėl gamtinio arba socialinio būtinumo, o pasirinktų save patį, formuotų save kiekvienu savo veiksmu ir poelgiu. Tuo būdu laisvas žmogus atsako už viską, ką jis padarė, ir neteisina savęs aplinkybėmis. Tačiau pasirinkimas uždeda ir atsakomybės naštą, kelia nerimą, gali įžiebti beviltiškumo jausmą.

Žmogus neturi jokios iš anksto jam duotos priedermės ir tėra toks, kokį pats save sukuria. Todėl beprasmės ir iš anksto nustatytos normos. Svarbu ne kas, o kaip pasirenkama. Žmogus visiškai laisvas, tačiau privalo atsakyti už savo veiksmus. Jis atsakingas tiek prieš save, tiek prieš visus. Svarbiausios dorybės yra nuoširdumas ir asmeninis tikrumas. Svarbiausia išlikti savimi gyvenimiškoje situacijoje, absurdo akivaizdoje, nepasiduoti nuasmeninimui, susvetimėjusiai aplinkai. Moralinis blogis yra atsakomybės jausmo stoka, abejingumas kitų išgyvenimams, nesąžiningumas. Egzistencializmas pateikia kitokią humanizmo sampratą – žmonių sugebėjimą iškilti virš asmeninių aplinkybių ir veikti visos žmonijos labui.

Egzistencialistinėje laisvės koncepcijoje išreikštas protestas prieš konformizmą (prisitaikėliškumą), būdingą miesčioniui, kuris jaučiasi esąs didžiulės biurokratinės mašinos sraigtelis, negalįs nė kiek pakeisti įvykių eigos. Todėl egzistencializmas nuolat pabrėžia žmogaus atsakomybę už visa, kas dedasi istorijoje.