A. Kamiu. Sizifo mitas

„Sizifo mitas“ yra vienas svarbiausių Alberto Camus kūrinių. Jis rašytas 1940–1941 metais ir atspindi smulkiaburžuazinės prancūzų visuomenės dalies, nepatenkintos esama padėtimi, bet neapsišarvavusios kovinga programa, nuotaikas ir ieškojimus labai sunkiu Antrojo pasaulinio karo pradžios metu. Absurdo problema prancūzų filosofijoje ir literatūroje itin akcentuojama tada, kai rašytojai ir filosofai tiesiogiai susiduria su karo grėsme Europoje, bei su pačiu karu. Be to, nereikia užmiršti ir kapitalizmo sistemos krizės, kurią Vakarai pergyveno Antrojo pasaulinio karo išvakarėse. Galima sakyti, kad neorganizuoto individo bejėgiškumas pasaulinių įvykių akivaizdoje buvo apibendrintas kaip visos žmonijos bejėgiškumas jų supančio pasaulio atžvilgiu.

Problemos, kurias Camus gvildena „Sizifo mite“, pagrįstos kasdieninės patirties faktais. Pats rašytojas kūrinio pradžioje pabrėžia, jog jam svarbu individo mąstysena, o samprotavimų metodas išplaukia iš individo patirties. Todėl galima konstatuoti, kad Camus parinkta ir pavyzdžiams naudojama medžiaga yra gana konkreti, o temos suprantamos net nuo filosofijos tolimam „paprastam“ žmogui.

Svarbiausios Camus filosofinės sąvokos bei problemos „Sizifo mite“ yra absurdas, maištas, laisvė, aistra ir savižudybė. Camus, kaip ir jo amžininkai egzistencialistai, iš anksto atsiribojęs nuo klausimų apie dievą, dvasią ir pan., pirmiausia domisi būties, žmogaus egzistencijos problema. Visgi patsai žmogaus supratimas yra abstraktus, artimas fojerbachiniam žmogaus supratimui. Marxas „Tezėse apie Fojerbachą“ rašė, kad „žmogaus esmė nėra abstraktas, savybingas atskiram individui. Savo tikrovėje ji yra visuomeninių santykių visuma“[1]. Kiekvienas Camus herojus yra tarsi tam tikrų žmogiškųjų savybių kvintesencija, jis nėra tik paskira asmenybė – jo likime susilieja žmogiškųjų likimų visuma, jis tarsi įkūnija gyvenimiškąjį fatumą, kuris skirtas kiekvienam mirtingajam.

Gana savitas išeities taškas Camus knygoje – samprotavimai apie savižudybę. Tai nėra socialinė studija, netgi ne veiksmo ir ne psichologinė studija. Rašytoją domina, verta žudytis ar ne, nes tai gyvenimo prasmės problema. Jeigu gyvenimas nevertas pastangų gyventi, tai lieka tik nusižudyti, o žmonės vis dėlto gyvena. Kodėl taip yra? Ir Camus dekartiškai nuosekliai, logiškai analizuoja atsiradusią problemą. Camus pavyksta visiškai atsiriboti nuo asmeninio etinio vertinimo (kas rašytojams pavyksta gana retai), todėl apmąstymai apie savižudybės šaltinius bei žmogaus apsisprendimą nusižudyti absurdo akivaizdoje yra neįprastai objektyvūs, neužteršti pasmerkimo arba užuojautos, mąstytojas balansuoja ant vertinimo ribos, bet jo vengia, taip pabrėždamas racionalios analizės būtinybę.

„Sizifo mite“ dažnai vartojami tokie posakiai ir terminai: „absurdo žmogus“, „absurdo pasaulis“, „absurdo filosofija“, taip pat žodžiai „absurdas“, „absurdiškumas“ ir kiti. Šnekamojoje kalboje žodis „absurdas“ reikštų veiksmą ar žodį, kuris neturi prasmės. Kasdieniam supratimui pati absurdo sąvoka gana abstrakti, nes kasdienėje buityje su absurdu, kaip tokiu, nesusiduriame, negalime jo pamatyti, paliesti, jo neįkūnija joks materialus daiktas. Net tais retais atvejais, kai vartojame žodį „absurdas“, turime omenyje kažką, kas neturi jokios sąsajos su tikrąja filosofine absurdo sąvoka, būties beprasmybe ir žmogaus gyvenimo betiksliškumu. Labai svarbu suvokti šią esminę skirtį, nes Camus būtent ir kalba ne apie kažką išorinį, ne apie kažkokį „beprasmį“, kasdienei patirčiai prieštaraujantį reiškinį, kurį galima lengvai pašalinti arba pakeisti taip, kad „atitiktų tikrovę“, bet apie kokybiškai kitą egzistencinį suvokimo lygį, kuris atsiveria žmogui egzistencinio lūžio akimirką. Camus kūryboje žodis „absurdas“ turi kitą prasmę. Pagal ją, absurdas – tai pasaulio dėsnis, kada protas susiduria su pasaulio iracionalumu ir maištingai piktinasi, nes jo proto sfera yra išmintingai motyvuota. Absurdo žmogus – ne beprotis, priešingai, tai protingas žmogus, turįs absurdo patirtį. Pagaliau, paties Camus žodžiais tariant, absurdas – tai „iracionalumo ir aiškumo pašėlusio geismo – jo šauksmas aidi pačiose žmogaus sielos gelmėse – akistata“[2].

Įžanginiame „Sizifo mito“ žodyje autorius sako, kad jo dėmesys bus sukoncentruotas į praėjusiame šimtmetyje sutinkamą absurdo jausmą arba pojūtį (sensibilité absurde), kuris atsiranda staigiai ir dažniausiai nelauktai. Šis jausmas nemalonus. Būtent dvidešimtame amžiuje, sparčiai tobulėjant technologijoms, žmonės vis labiau ir labiau pajautė atskirtį, vienatvė tapo reali, kaip niekada ankščiau; atsirado net tam tikra „vienatvės“ kultūra, kai būti vienam, neturėti šeimos ir demonstratyviai atsiskirti nuo visuomenės tapo netgi „madinga“. Tačiau toks „madingas“ žmogus neišvengiamai susiduria su savo paties sielos glūdumoje slypinčiais demonais. Ankščiau ar vėliau absurdas tave randa ir kai esi vienas (arba svetimų minioje), absurdui žymiai paprasčiau užvaldyti tavo protą.

Vieną dieną žmogus staiga gali pajusti, kokie mechaniški, automatiški ir beprasmiški yra jo veiksmai: žmogus kartoja juos diena iš dienos, metai iš metų (panašiai, kaip automatiškai savo pareigas vykdė Camus romano „Svetimas“ herojus Merso), kol vieną kartą iškyla viską griaunantis „kodėl?“. Kodėl žmogus vykdo automato funkcijas? Kitas atvejis, kada atsiranda absurdiškumo jausmas, viskas gali pasirodyti beprasmiška, – kai vieną kartą pasijunti esąs kažkoks taškas laiko kreivėje, kuri būtinai baigiasi mirtimi, neišvengiama ir nuo žmogaus nepriklausančia nebūtimi po buvimo. Camus manymu, absurdo jausmas kiekvienu momentu gali pasibelsti į sąmonę, tuomet nustembame ir pradedame mąstyti. Atsiradusi sąmonė yra gėris. Tik sąmonės dėka žmogus gali išeiti iš beviltiškos aklavietės: sąmonė daro žmogų didingą, sukelia jam mintis apie maištą.

Greta absurdo temos Camus kūrinyje yra maišto tema. Iš situacijos, kurioje atsiduria žmogus, pajutęs absurdą, jį gali išvesti tik maištas, maištas prieš absurdą. Tai reikštų, jog absurdą reikia suprasti, įsisąmoninti, o po to jį paniekinti; absurdas bus atmetamas, nors nesunaikinamas ir, kaip priešpastatymas, jam bus kuriamos žmogiškos moralinės vertybės. Camus nurodo svarbiausius maišto bruožus: jis vykdomas drąsiai ir išdidžiai, yra įsisąmonintas, vienišas, nes žmogui vienam reikia susigrumti su galingesne už jį realybe.

Jolanta Michalovskaja

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *