A. Kamiu. Maras

Prancūzų rašytojo Albert’o Camus (1913-1960) karta brendo dviejų pasaulinių karų kanonados, atominės bombos apokalipsės ir Holokausto košmaro laiku. Camus tapo vienų iš svarbiausių savo kartos kultūros mokytoju, intelektualiniu vadovu, moraline sąžine. Savo kūryba jis išreiškė naujosios epochos dvasią ir galią, o jo jaunatviškas entuziazmas, neabejotinas intelektualinis autoritetas ir meninis principingumas pradėjo ligi šiol tebesitęsiančią draugystę su skaitytojais. Absurdas, maištas, istorija ir mirtis – svarbiausios temos, plėtojamos visame Camus kūrybiniame palikime.

Vienas brandžiausių Albert’o Camus kūrinių – romanas „Maras” (1947) – metaforiškai aukština tas vertybes, kurios padėjo žmonėms įveikti nacizmą – drąsą ir brolybę. Orano mieste, Alžyre, siaučiantis maras mirties akivaizdoje išbando žmonių vienybę, tikėjimą ir būties prasmingumą.

Savo kūrinį „Maras“ rašytojas pavadina kronika; kronikos žanras rodos, kad pavaizduoti įvykiai turi istorinių įvykių reikšmę. Neatsitiktinai šis romanas pradedamas: „Keisti įvykiai, sudarantys šios kronikos siužetą, dėjosi 194.. metais Orane…“. Knyga – tai Rijė dienoraštis, dokumentas, tačiau jei romane „Svetimas“ pagrindinis veikėjas kalba tik savo paties vardu, „Mare“ gydytojas Rijė prabyla jau visų vardu („mes“). Tokiu būdu rašytojas lyg parodos, kad daugelis etinių bei moralinių problemų susijusios ne su atskiru individu, o su žmonių grupe, su „vieno miesto“ gyventojais, o plačiau – ir su visa žmonija…

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *