A. Kamiu. Maras

Prancūzų rašytojo Albert’o Camus (1913-1960) karta brendo dviejų pasaulinių karų kanonados, atominės bombos apokalipsės ir Holokausto košmaro laiku. Camus tapo vienų iš svarbiausių savo kartos kultūros mokytoju, intelektualiniu vadovu, moraline sąžine. Savo kūryba jis išreiškė naujosios epochos dvasią ir galią, o jo jaunatviškas entuziazmas, neabejotinas intelektualinis autoritetas ir meninis principingumas pradėjo ligi šiol tebesitęsiančią draugystę su skaitytojais. Absurdas, maištas, istorija ir mirtis – svarbiausios temos, plėtojamos visame Camus kūrybiniame palikime.

Vienas brandžiausių Albert’o Camus kūrinių – romanas „Maras” (1947) – metaforiškai aukština tas vertybes, kurios padėjo žmonėms įveikti nacizmą – drąsą ir brolybę. Orano mieste, Alžyre, siaučiantis maras mirties akivaizdoje išbando žmonių vienybę, tikėjimą ir būties prasmingumą.

Savo kūrinį „Maras“ rašytojas pavadina kronika; kronikos žanras rodos, kad pavaizduoti įvykiai turi istorinių įvykių reikšmę. Neatsitiktinai šis romanas pradedamas: „Keisti įvykiai, sudarantys šios kronikos siužetą, dėjosi 194.. metais Orane…“. Knyga – tai Rijė dienoraštis, dokumentas, tačiau jei romane „Svetimas“ pagrindinis veikėjas kalba tik savo paties vardu, „Mare“ gydytojas Rijė prabyla jau visų vardu („mes“). Tokiu būdu rašytojas lyg parodos, kad daugelis etinių bei moralinių problemų susijusios ne su atskiru individu, o su žmonių grupe, su „vieno miesto“ gyventojais, o plačiau – ir su visa žmonija…

A. Kamiu. Sizifo mitas

„Sizifo mitas“ yra vienas svarbiausių Alberto Camus kūrinių. Jis rašytas 1940–1941 metais ir atspindi smulkiaburžuazinės prancūzų visuomenės dalies, nepatenkintos esama padėtimi, bet neapsišarvavusios kovinga programa, nuotaikas ir ieškojimus labai sunkiu Antrojo pasaulinio karo pradžios metu. Absurdo problema prancūzų filosofijoje ir literatūroje itin akcentuojama tada, kai rašytojai ir filosofai tiesiogiai susiduria su karo grėsme Europoje, bei su pačiu karu. Be to, nereikia užmiršti ir kapitalizmo sistemos krizės, kurią Vakarai pergyveno Antrojo pasaulinio karo išvakarėse. Galima sakyti, kad neorganizuoto individo bejėgiškumas pasaulinių įvykių akivaizdoje buvo apibendrintas kaip visos žmonijos bejėgiškumas jų supančio pasaulio atžvilgiu.

Problemos, kurias Camus gvildena „Sizifo mite“, pagrįstos kasdieninės patirties faktais. Pats rašytojas kūrinio pradžioje pabrėžia, jog jam svarbu individo mąstysena, o samprotavimų metodas išplaukia iš individo patirties. Todėl galima konstatuoti, kad Camus parinkta ir pavyzdžiams naudojama medžiaga yra gana konkreti, o temos suprantamos net nuo filosofijos tolimam „paprastam“ žmogui.

Svarbiausios Camus filosofinės sąvokos bei problemos „Sizifo mite“ yra absurdas, maištas, laisvė, aistra ir savižudybė. Camus, kaip ir jo amžininkai egzistencialistai, iš anksto atsiribojęs nuo klausimų apie dievą, dvasią ir pan., pirmiausia domisi būties, žmogaus egzistencijos problema. Visgi patsai žmogaus supratimas yra abstraktus, artimas fojerbachiniam žmogaus supratimui. Marxas „Tezėse apie Fojerbachą“ rašė, kad „žmogaus esmė nėra abstraktas, savybingas atskiram individui. Savo tikrovėje ji yra visuomeninių santykių visuma“[1]. Kiekvienas Camus herojus yra tarsi tam tikrų žmogiškųjų savybių kvintesencija, jis nėra tik paskira asmenybė – jo likime susilieja žmogiškųjų likimų visuma, jis tarsi įkūnija gyvenimiškąjį fatumą, kuris skirtas kiekvienam mirtingajam.

Gana savitas išeities taškas Camus knygoje – samprotavimai apie savižudybę. Tai nėra socialinė studija, netgi ne veiksmo ir ne psichologinė studija. Rašytoją domina, verta žudytis ar ne, nes tai gyvenimo prasmės problema. Jeigu gyvenimas nevertas pastangų gyventi, tai lieka tik nusižudyti, o žmonės vis dėlto gyvena. Kodėl taip yra? Ir Camus dekartiškai nuosekliai, logiškai analizuoja atsiradusią problemą. Camus pavyksta visiškai atsiriboti nuo asmeninio etinio vertinimo (kas rašytojams pavyksta gana retai), todėl apmąstymai apie savižudybės šaltinius bei žmogaus apsisprendimą nusižudyti absurdo akivaizdoje yra neįprastai objektyvūs, neužteršti pasmerkimo arba užuojautos, mąstytojas balansuoja ant vertinimo ribos, bet jo vengia, taip pabrėždamas racionalios analizės būtinybę.

„Sizifo mite“ dažnai vartojami tokie posakiai ir terminai: „absurdo žmogus“, „absurdo pasaulis“, „absurdo filosofija“, taip pat žodžiai „absurdas“, „absurdiškumas“ ir kiti. Šnekamojoje kalboje žodis „absurdas“ reikštų veiksmą ar žodį, kuris neturi prasmės. Kasdieniam supratimui pati absurdo sąvoka gana abstrakti, nes kasdienėje buityje su absurdu, kaip tokiu, nesusiduriame, negalime jo pamatyti, paliesti, jo neįkūnija joks materialus daiktas. Net tais retais atvejais, kai vartojame žodį „absurdas“, turime omenyje kažką, kas neturi jokios sąsajos su tikrąja filosofine absurdo sąvoka, būties beprasmybe ir žmogaus gyvenimo betiksliškumu. Labai svarbu suvokti šią esminę skirtį, nes Camus būtent ir kalba ne apie kažką išorinį, ne apie kažkokį „beprasmį“, kasdienei patirčiai prieštaraujantį reiškinį, kurį galima lengvai pašalinti arba pakeisti taip, kad „atitiktų tikrovę“, bet apie kokybiškai kitą egzistencinį suvokimo lygį, kuris atsiveria žmogui egzistencinio lūžio akimirką. Camus kūryboje žodis „absurdas“ turi kitą prasmę. Pagal ją, absurdas – tai pasaulio dėsnis, kada protas susiduria su pasaulio iracionalumu ir maištingai piktinasi, nes jo proto sfera yra išmintingai motyvuota. Absurdo žmogus – ne beprotis, priešingai, tai protingas žmogus, turįs absurdo patirtį. Pagaliau, paties Camus žodžiais tariant, absurdas – tai „iracionalumo ir aiškumo pašėlusio geismo – jo šauksmas aidi pačiose žmogaus sielos gelmėse – akistata“[2].

Įžanginiame „Sizifo mito“ žodyje autorius sako, kad jo dėmesys bus sukoncentruotas į praėjusiame šimtmetyje sutinkamą absurdo jausmą arba pojūtį (sensibilité absurde), kuris atsiranda staigiai ir dažniausiai nelauktai. Šis jausmas nemalonus. Būtent dvidešimtame amžiuje, sparčiai tobulėjant technologijoms, žmonės vis labiau ir labiau pajautė atskirtį, vienatvė tapo reali, kaip niekada ankščiau; atsirado net tam tikra „vienatvės“ kultūra, kai būti vienam, neturėti šeimos ir demonstratyviai atsiskirti nuo visuomenės tapo netgi „madinga“. Tačiau toks „madingas“ žmogus neišvengiamai susiduria su savo paties sielos glūdumoje slypinčiais demonais. Ankščiau ar vėliau absurdas tave randa ir kai esi vienas (arba svetimų minioje), absurdui žymiai paprasčiau užvaldyti tavo protą.

Vieną dieną žmogus staiga gali pajusti, kokie mechaniški, automatiški ir beprasmiški yra jo veiksmai: žmogus kartoja juos diena iš dienos, metai iš metų (panašiai, kaip automatiškai savo pareigas vykdė Camus romano „Svetimas“ herojus Merso), kol vieną kartą iškyla viską griaunantis „kodėl?“. Kodėl žmogus vykdo automato funkcijas? Kitas atvejis, kada atsiranda absurdiškumo jausmas, viskas gali pasirodyti beprasmiška, – kai vieną kartą pasijunti esąs kažkoks taškas laiko kreivėje, kuri būtinai baigiasi mirtimi, neišvengiama ir nuo žmogaus nepriklausančia nebūtimi po buvimo. Camus manymu, absurdo jausmas kiekvienu momentu gali pasibelsti į sąmonę, tuomet nustembame ir pradedame mąstyti. Atsiradusi sąmonė yra gėris. Tik sąmonės dėka žmogus gali išeiti iš beviltiškos aklavietės: sąmonė daro žmogų didingą, sukelia jam mintis apie maištą.

Greta absurdo temos Camus kūrinyje yra maišto tema. Iš situacijos, kurioje atsiduria žmogus, pajutęs absurdą, jį gali išvesti tik maištas, maištas prieš absurdą. Tai reikštų, jog absurdą reikia suprasti, įsisąmoninti, o po to jį paniekinti; absurdas bus atmetamas, nors nesunaikinamas ir, kaip priešpastatymas, jam bus kuriamos žmogiškos moralinės vertybės. Camus nurodo svarbiausius maišto bruožus: jis vykdomas drąsiai ir išdidžiai, yra įsisąmonintas, vienišas, nes žmogui vienam reikia susigrumti su galingesne už jį realybe.

Jolanta Michalovskaja

Alberas Kamiu. Idėjos

Kamiu savo kūryboje žmogaus gyvenimą traktuoja kaip absurdą, neturintį jokios aukštesnės prasmės. Žmogus svetimas ir priešiškas pasauliui, nes pasaulis savo ruožtu priešiškas, svetimas ir nepavaldus žmogui. Beviltiškumui ir absurdui galima priešintis tik maištaujant, protestuojant ir kuriant. Vienintelė pateisinama maišto forma – kūryba. Tik patyręs ir suvokęs absurdą žmogus gali patirti nors ir trumpą, tačiau prasmingą džiaugsmo akimirką.

Kamiu atkreipia dėmesį į visuomenės normų ir įstatymų primetimą žmogui, pabrėžia buvimą savimi, peikdamas „atrodymą“, taip pat parodo, kad žmogus yra atsakingas už savo poelgius, atsakingas sau. Vienintelė žmogaus priedermė – meilė – tai ir vienintelė paguoda pasaulyje, neturinčiame jokios aukštesnės prasmės (t. y. amžinojo gyvenimo, ruošimosi amžinajam gyvenimui – vienintelis rojus ir kartu pragaras yra čia ir dabar).

Citatos

Pasaulyje nėra svetimo blogio. Visi žmonės kalti dėl jo buvimo. 

Žmogus turi suvokti, kad moraliai atsakingas už visa ir viską, kas vyksta pasaulyje.

Žmogus yra pasmerktas būti laisvas.

Žmogus yra toks, kokį pats save sukuria. Toks pirmasis egzistencializmo principas.

Ž. P. Sartras

Egzistencializmo filosofija

Egzistencializmas – XX a. filosofijos kryptis, analizavusi žmogaus egzistenciją, būties prasmę ir galimybes, siekusi paaiškinti žmogaus buvimą (egzistenciją), jo vietą ir vaidmenį pasaulyje. Egzistencializmo pirmtaku laikomas danų filosofas Siorenas Kierkegoras, kuris pabrėžė individualų žmogaus pasirinkimą, o ne visuotinai privalomą aksiomą. Kiti filosofai egzistencialistai: vokiečių filosofas – Karlas  Jaspersas, Martinas Heidegeris, prancūzų – Gabrielis Marselis, Žanas Polis Sartras, Alberas Kamiu. Pagal požiūrį į tikėjimą gali būti skiriamas krikščioniškasis ir ateistinis egzistencializmas. Pirmasis egzistencijos atsitiktinumo pojūtį siekė įveikti pasirinkdamas religiją, o antrasis – tiesiog tikėjimą žmogumi ir jo galimybėmis.

Idėjos. Pagrindinis egzistencialistų tikslas – paaiškinti žmogaus buvimą ir vietą pasaulyje. Egzistencialistai teigia, kad chaotiškas daiktų pasaulis yra priešiškas žmogaus sąmonei. Žmogus suvokia pasaulio priešiškumą ir konstatuoja, kad pasaulis žmogui neturi jokios prasmės, nebent tą, kurią jam savo valia ir noru suteikia pats žmogus. Individo likimas ir charakteris priklauso ne nuo istorinių, socialinių, biologinių ar kitų veiksnių, o tik nuo jo paties, žmogus pats apsisprendžia ir visiškai atsako už savo poelgius, jis turi atsakomybės ir pareigos jausmą. Žmonių santykiuose nėra tarpusavio supratimo. Kiekvienas iš mūsų pasmerktas vienatvei, neegzistuoja jokios moralinės vertybės, žmogui negalima primesti jokių gyvenimo normų, nurodinėti, kaip jam reikia elgtis.

Pasaulis žmogui abejingas, svetimas, beprasmis, bauginantis. Žmogus pasaulyje laikinas. Ir to nepakeis jokios socialinės tvarkos ar normos. Tai žmogui sukelia nerimą, siekį gintis ir priešintis. Žmogus jaučiasi kaltas, tačiau tai ne moralinė kaltė, o daug didesnė egzistencijos kaltė.

Egzistencializmo filosofija perteikia tikėjimą laisve ir priima individualių veiksmų pasekmes, nors pabrėžia atsakomybę dėl pasirinkimo. Ji atsisako žmogų traktuoti kaip kokį nors daiktą. Svarbiausia iš egzistencializmo problemų — tai žmogaus egzistavimo laikinumas. Iškeliama egzistencijos beprasmybės problema. Visos egzistencijos esmė — laikinumas.

Atrasdamas save kaip egzistenciją, žmogus pirmąkart įgyja ir savo laisvę. Laisvė yra tam, kad žmogus nebūtų kaip daiktas, besiformuojantis dėl gamtinio arba socialinio būtinumo, o pasirinktų save patį, formuotų save kiekvienu savo veiksmu ir poelgiu. Tuo būdu laisvas žmogus atsako už viską, ką jis padarė, ir neteisina savęs aplinkybėmis. Tačiau pasirinkimas uždeda ir atsakomybės naštą, kelia nerimą, gali įžiebti beviltiškumo jausmą.

Žmogus neturi jokios iš anksto jam duotos priedermės ir tėra toks, kokį pats save sukuria. Todėl beprasmės ir iš anksto nustatytos normos. Svarbu ne kas, o kaip pasirenkama. Žmogus visiškai laisvas, tačiau privalo atsakyti už savo veiksmus. Jis atsakingas tiek prieš save, tiek prieš visus. Svarbiausios dorybės yra nuoširdumas ir asmeninis tikrumas. Svarbiausia išlikti savimi gyvenimiškoje situacijoje, absurdo akivaizdoje, nepasiduoti nuasmeninimui, susvetimėjusiai aplinkai. Moralinis blogis yra atsakomybės jausmo stoka, abejingumas kitų išgyvenimams, nesąžiningumas. Egzistencializmas pateikia kitokią humanizmo sampratą – žmonių sugebėjimą iškilti virš asmeninių aplinkybių ir veikti visos žmonijos labui.

Egzistencialistinėje laisvės koncepcijoje išreikštas protestas prieš konformizmą (prisitaikėliškumą), būdingą miesčioniui, kuris jaučiasi esąs didžiulės biurokratinės mašinos sraigtelis, negalįs nė kiek pakeisti įvykių eigos. Todėl egzistencializmas nuolat pabrėžia žmogaus atsakomybę už visa, kas dedasi istorijoje.

R. Tumino spektaklis „Belaukiant Godo“

Kiekvienas Rimo Tumino spektaklis gimsta iš vidinio Mažojo teatro gyvenimo, jo ritmo, nuotaikų ir poreikių. Samuelio Becketto „Belaukiant Godo“, pasirodęs pačioje 2002-ųjų pabaigoje, taip pat nebuvo atsitiktinumas šio teatro repertuare. Gimęs nebaigtose remontuoti teatro patalpose spektaklis ne tik perteikė teatro žmonių nuotaikas ir lūkesčius, bet ir buvo tarsi išaugęs iš tos skurdžios, paslaptingos skliautuotos erdvės. Dar repetuodamas režisierius „Belaukiant Godo“ primygtinai prašė vadinti ne spektakliu, o „teatriniu vakaru“. Šį neužbaigto, konkrečios interpretacijos neperšančio sceninio kūrinio įspūdį pavyko išsaugoti ir išleidus premjerą. Režisierius kartu su scenografu Adomu Jacovskiu, kompozitoriumi Faustu Latėnu ir aktoriais Andriumi Žebrausku, Arvydu Dapšiu, Mindaugu Capu, Audriumi Bružu ir Leonardu Pobedonoscevu, žiūrovus panardina į labai tirštą bei įtaigią atmosferą ir kartu kviečia įsitraukti į gurmanišką sceninį žaidimą, tapti teatro gimimo liudininkais. Spektaklyje, kupiname žaismės, improvizacijos, juoko ir kartu – keisto „sapniškumo“, viešpatauja ne režisierius, bet aktoriai. Improvizacijos virtuozo Andriaus Žebrausko ir jam nė kiek nenusileidžiančio Arvydo Dapšio, regis, neišsemiamos vaidybos galimybės prikausto publikos dėmesį ir verčia išgyventi pačias įvairiausias emocijas. Nors Tuminą domina teatrališkosios gyvenimo pusės arba gyvenimas kaip teatras, spektaklyje jis patį teatrą paverčia gyvenimu. Vladimiro ir Estragono, pagrindinių pjesės veikėjų, polinkiui vaidinti režisierius suteikia naivaus ir nuoširdaus žaidimo charakterį, akivaizdžiai teatrinėms pjesės situacijoms – gyvenimiško įtikimumo, o kalbinius Becketto žaidimus jis tarsi „išlengvina“, padaro juos personažų savastimi. Vienu didžiausių spektaklio netikėtumų, o kartu ir privalumų galima laikyti tai, kad Vladimiras ir Estragonas, scenoje dažniausiai vaizduojami kaip deformuoti ir bedvasiam gyvenimo automatizmui paklūstantys tipai, čia yra pilnakraujai, vientisi, gyvybės kupini veikėjai.

S. Beketo kūrybos bruožai

Samuelis Beketas (air. ir angl. Samuel Beckett, 1906 m. balandžio 13 d. – 1989 m. gruodžio 22 d.) – airių kilmės avangardo romanistas, dramaturgas, gyvenęs Paryžiuje, rašęs angliškai ir prancūziškai, jo kūryboje dominuoja sąmonės srauto forma.

Rašytojas yra plačiai vertinamas kaip vienas įtakingiausių XX amžiaus modernizmo rašytojų, buvo absurdo teatro dramaturgas ir vadovas.

24 metų Beketas laimėjo pirmąjį literatūrinį apdovanojimą – 10 svarų už poemą „Whoroscope“, kuri nagrinėjo garsaus filosofo Dekarto apmąstymus apie laiką ir gyvenimo laikinumą. Parašęs studiją apie Marselį Prustą, Beketas priėjo prie išvados, kad pripratimas ir rutina yra „laiko vėžys“. Ši įžvalga vėliau tapo jo absurdo pjesių pagrindine mintimi.

Nuo 1946 m. prasidėjo kūrybingiausias laikotarpis. Beketas rašė apsakymus, esė, pjeses, kurias pats dažnai ir režisuodavo, taip pat sukūrė romanų trilogiją „Molojus“, „Malonas miršta“ ir „Neįvardijamasis“.

1952 m. Beketas paskelbė pjesę „Belaukiant Godo“, o 1953 m. Paryžiaus teatre įvykus premjerai, sulaukė pasaulinės šlovės. Pjesė įėjo į teatro istoriją kaip absurdo dramaturgijos šedevras.

Pokario dramų temos artimos egzistencializmui. Pagrindiniai kūrybos motyvai: žmogus gali įsakinėti kitam, žmogus gali aklai paklusti įsakymams.

A. Kamiu kūrybos bruožai

Albert Camus (Alberas Kamiu, 1913 m. lapkričio 7 d. – 1960 m. sausio 4 d.) – prancūzų-alžyriečių kilmės filosofas ir rašytojas, egzistencializmo atstovas. Laikomas vienu žymiausių XX a. prancūzų rašytojų.

Visgi pats A. Kamiu teigė neatstovaujantis jokios mokyklos ar ideologijos, jis netgi neigė savo tapatumą su egzistencializmu bei yra sakęs – „Aš netikiu Dievu ir nesu ateistas“.

Kamiu savo kūryboje žmogaus gyvenimą traktuoja kaip absurdą, neturintį jokios aukštesnės prasmės. Žmogus svetimas ir priešiškas pasauliui, nes pasaulis savo ruožtu priešiškas, svetimas ir nepavaldus žmogui. Beviltiškumui ir absurdui galima priešintis tik maištaujant, protestuojant ir kuriant. Vienintelė pateisinama maišto forma – kūryba. Todėl pasak A.Kamiu, „Kūrėjo paskirtis tarnauti: tiesai ir laisvei“, nes tik suvokęs ir patyręs absurdą žmogus gali patirti nors ir trumpą, tačiau prasmingą džiaugsmo akimirką.

Kamiu atkreipia dėmesį į visuomenės normų ir įstatymų primetimą žmogui, pabrėžia buvimą savimi, peikdamas „atrodymą“, taip pat parodo, kad žmogus yra atsakingas už savo poelgius, atsakingas sau. Vienintelė žmogaus priedermė – meilė – tai tuo pačiu ir vienintelė paguoda pasaulyje, neturinčiame jokios aukštesnės prasmės (t. y. amžinojo gyvenimo, ruošimosi amžinajam gyvenimui – vienintelis rojus ir kartu pragaras yra čia ir dabar), nei švelnus artimo (esančio šalia ir brangaus) žmogaus žvilgsnis, apkabinimas.

Kamiu kūryboje labai svarbią vietą užima gamta (ypač jūra, Alžyras). Kamiu paprašius paminėti keletą pirmų pasitaikiusių žodžių, vienas iš jų buvo – jūra. Kamiu labai svarbi jungtis su gamta, tuo jis priartėja prie senosios graikiškosios tradicijos.

 

 

Katastrofų literatūra

XX a. viduryje visuomenė ir kiekvienas žmogus atsidūrė ties neregėtai tragiško išbandymo riba. Kilus Antrajam pasauliniam karui, kurį Lietuvoje lydėjo dar ir žiaurūs pokario metai, pasirodė, kad griūva visos ankstesnės gyvenimo normos, įprastinės moralės ir žmogiškumo kategorijos. Atramą praranda ne tik humanizmo vertybės, bet ir paprasčiausia elgesio logika. Tai, kas atrodė beprotybė, tampa realybe. Tariamas visuomenės padorumas tebuvo paviršius. Stichiškos, beprotiškos jėgos griauna visą Europos pasaulį tartum kortų namelį, o žmogus be jokių priedangų turi mokytis išlikti jų akivaizdoje.